Kaip baisiai soja kenkia skydliaukei
[1 straipsnis iš 3 serijos apie soją straipsnių]
Ar kenkia soja
skydliaukei? Atsakymas trumpas – Ne!
Mano klientai
dažnai nerimauja ir klausia: ar saugu vartoti sojos produktų sergant kokiomis
nors skydliaukės ligomis? Nerimas ir baimė – natūralus jausmas, kai žmonėms
trūksta informacijos. Arba jos per daug ir ji labai prieštaringa. Liga yra,
gydymas yra. O daugiau nieko, tik frazė “susitvarkyk” mitybą. Natūralus ir toks
pasiūlymas. Juk kai nutinka bėda su elektra, kreipiamės į elektriką. Kai reikia
remontuoti vamzdžius, ieškome santechniko, kai sugenda automobilis, kreipiamės
į meistrus autoservise, kai norim valgyti, einam į restoraną arba parduotuvę,
kai norime skaityti, einame į knygyną ar biblioteką, kai norime ar prisieina
sirgti, einame pas gydytoją. Ir tai teisinga! Geriausia ir protingiausia - tai kreiptis į konkrečios srities specialistą.
Na, o kai reikia “susitvarkyti mitybą”, ką darome? Teisingai! Klausiam kaimynų,
draugių, interneto, santechnikų, elektrikų, kirpėjų, nagų ir grožio meistrų,
kartais gydytojų, na, ir taip toliau. Kokią pagalbą gauname? Tokią ir gauname,
tiesą sakant, į ką kreipiesi, tokį patarimą ir gauni. Keista, kad mintis ieškoti
pagalbos pas mitybos konsultantą ateina paskutinė.
Na, bet grįžkime
prie mitybos ir skydliaukės. Pasistenkime įnešti aiškumo.
Internete iš
tiesų yra nemažai informacijos apie goitrogeninį sojos (kitų produktų šiek tiek
mažiau, nes jie nepakliuvo į “žinovų” dėmesį ir kritikos strėlių taikiklį).
Goitrogeninis efektas – tai kai vieni ar kiti maisto produktai didina skydliaukės
jodo poreikį. Arba dar kitaip - mažina jodo įsisavinimą. Įdomu, kad įrašius šį
žodį internete, būtent sojai ir jos produktams labiausiai kliūna. Šiuo poveikiu
pasižymi ir kiti produktai, pavyzdžiui, špinatai, kopūstai, brokoliai,
ridikėliai, ropės, riešutai, kviečiai, persikai, kriaušės, braškės ir, dėmesio,
greitas maistas, “šlamštmaistis”, perdirbti produktai, pusfabrikačiai, ir, dar
kart dėmesio, kava. Na, kaip jums? Bet yra lengviausia užsipulti soją! Juk jos
“tiek daug” kasdieną vartojam, kad būtent ji ir turėtų būti kalta dėl
skydliaukės ir kitokių sveikatos problemų,
tiesa? Na, Černobilio juk irgi jau neatsimenam, tad radiacija jokiu būdu nėra
kalta... O mūsų mityboje juk viskas gerai, jodo pakanka, ir maitinamės
subalansuotai tiesa? Tik ta nelemtoji soja – štai kokia jis bloga! Gerai, kad
išsiaiškinome visų mūsų bėdų kaltininką!
Tik štai, ką reiktų pasakyti Azijos šalių gyventojams, kurie per amžius valgo soją kasdien ir pilna burna visą savo gyvenimą. Beje, jie toli gražu neturi tiek nusiskundimų kaip mes, sakyčiau, atvirkščiai, pasižymi puikia sveikata, skydliaukės taip pat! Tai kaip mums dabar pasakyti jiems, kad jie klysta, kaip įrodyti, kad jie atsisakytų sojos? Kažkas čia ne logiška tiesa?
Viena rimčiausių ir įtakingiausių institucijų, FDA, kontroliuojanti produktų ir vaistinių medžiagų saugumą, dar 1999 metais davė leidimą sojos produktų gamintojams žymėti savo produkciją kaip naudingą širdies ir kraujagyslių sistemai.
FDA, apskritai,
suteikia tokius leidimus nei kiekvienam paprašiusiam ar atkišusiam pinigus
(skirtingai nuo kai kurių kitų „gerbiamų“ institucijų, kurios kaip ir turėtų
ginti mus, bet daro lygiai priešingai, pavadinimų neminėsim, nes norisi, kad
šie straipsniai nebūtų užblokuoti ir jūs galėtumėte paskaitinėti). FDA vadovaujasi rimtais tyrimais bei
įrodymais ir tik tada, kai tikrai viskas patikrinta ir surinkta pakankamai
neginčijamų įrodymų (arba sumokama labai brangiai, kartais tokius kyšius ar "paramas" moėkti - tiesiog per brangu), išduoda tokius leidimus, tad labai abejoti pagrindo nėra.
Kadangi širdis ir kraujagyslių sistemos ligos yra dažniausia mirtingumo priežastis pasaulyje (bent jau kol kas, kol dar gydytojai turėjo teisę rašyti daugiau mažiau tikras ir teisingas diagnozes), tad nenuostabu, kad tokia informacija apie soją buvo visam pasauliui svarbi ir aktuali. Ne visiems, nes yra ir kitokių interesų grupių, bet mums, vartotojams, tai svarbi informacija. Kadangi ne visų interesų grupių interesai sutampa su vartotojų interesais, tai apie tą pačią soją labai greitai pasipylė šimtai ir tūkstančiai kompromituojančių straipsnių. Kas moka pinigus, to ir daina dainuojama - tokia tiesa. Buvo tiesiog klykiama apie sojos žalą skydliaukei ir tai, kad soja sukelia vėžį. Šūkavo daugiausiai Europoje, ten kur soja tik bandė koją įkelti. Na, kitaip tariant, sveikatos problemos buvo, o sojos dar nebuvo. Tuo tarpu Azijos šalys net ausim nekrustelėjo.
1991 metais Messina M ir Barnes S savo darbuose akcentavo priešvėžinį sojos izoflavonoidų poveikį ir būtinybę toliau tyrinėti šį nuostabų produktą ir jos savybes. Šiuo metu daug darbų ir straipsnių paskelbta apie sojos izoflavonoidų genosteino ir daidzeino teigiamą poveikį į estrogeninius receptorius: blokuojantį poveikį alfa-onkogeniniams receptoriams ir aktyvuojantį poveikį beta-onkoprotekcinius receptorius. Galite rasti daug informacijos apie prostatos epitelinio vėžio vystymosi mechanizmus: https://elibrary.ru/item.asp?id=26746191. Tokių ir panašių darbų ir straipsnių yra daug. Tačiau jie yra nutylimi, o tuo tarpu iškreipta ir iš konteksto išimta informacija eskaluojama labai intensyviai, kad pasiektų visų žmonių ausis. Kam to reikia? Šį klausimą adresuokite ne man.
Svarbu pabrėžti,
kad soja vis dar yra vienas svarbiausių augalinės kilmės baltymo šaltinių.
Žinoma, kad augalinės kilmės baltymai įsisavinami žmogaus organizme šiek tiek
prasčiau nei gyvūninės kilmės. Tačiau dar nedžiūgaukite augalinio maisto
skeptikai!
Taigi, sojos
baltymas yra geriausiai įsisavinimas baltymas iš visų augalinės kilmės baltymų
ir nei kiek nenusileidžia gyvūninės kilmės baltymams, tokiems kaip kiaušiniai
ir žuvis. Nekalbam jau apie mėsą. 100 gramų virtų sojos pupelių yra apie 170
kcal, 17 gramų baltymo, 10 gramų angliavandenių, pusė kurių yra būtinos žarnyno
mikrobiomui skaidulos. Riebalų visai nedaug – 9 gramai. Savaime suprantama, tai
ne gyvūninės kilmės riebalai, o geri, mums reikalingi. Dar daugiau, sojos
pupelėse yra seleno (tai būtinas skydliaukės metabolizmo komponentas!), vario,
magnio, geležies, fosforo, B grupės vitaminų, vitamino K, kalcio ir dar kitų
svarbių medžiagų.
Žinoma ir tai,
kad sojoje yra fitatų, medžiagų, kurios suriša mikroelementus, tokius, kaip
jodas, kalcis, geležis, cinkas ir apsunkina jų įsisavinimą. Tačiau čia pat
svarbu prabrėžti, kad taip žiūrint, paveikslas toli gražu neišbaigtas! Sojos
produktai dažnai yra rauginti (tofu, sūris), o šio proceso metu vyksta
fermentacija, suardoma fitino rūgštis, kuri ir yra atsakinga už minėtą poveikį
kai kuriems mineralams. Žarnynas irgi nėra tik vamzdis, jame taip pat vyksta
sudėtingi procesai, tad fitino rūgštis ir ten ne visagalė.
Kitaip tariant,
soja tiesiog negali jums ir jūsų skydliaukei pakenkti, kad ir kaip jai ar mums
to norėtųsi. Esmė yra ne soja, o jodo pakankamas kiekis mityboje! Ar jūsų
mityba tikrai subalansuota? Jei taip, kodėl tada kyla šie klausimai dėl
sveikatos? Kodėl tų klausimų neklausia žmonės, kurie maitinasi įvairiai,
subalansuotai, sveikai? Arba bent jau klausia rečiau. Jodo gausu jūros
produktuose, dėmesio, su lupena keptose bulvėse (orkaitėje, tik
neįsismaginkite, ne vien bulvėmis gyvi esam!), pupelėse, netgi virtuose
kiaušiniuose. Taip pat jodas dažniausiai įeina į gerų vitaminų sudėtį.
Žiūrėkite, kad tai būtų polivitaminai (daug jų ten visokių tų vitaminų ir
mineralų turi būti, o ne vienas ar du!). Beje, polivitaminus pagal nutylėjimą
reiktų skirti ir rekomenduoti visiems miestiečiams! Ypač dabar, kai įvairūs
pikti virusai tik ir laukia mūsų už durų, o už lango jau sustatytos 5G antenos!
Sveikinu atvykus į XXI a. Vis dar tikite, kad keptos bulvytės ir dešrelės jums
yra pakankama mityba?
***
Komentarai
Rašyti komentarą