Apie greituką

 

 

Apie greituosius pusryčius

Mano sekėjai dažnai klausia – jei rytais taip svarbu pusryčiauti, tai gal verta atkreipti tinkamą dėmesį į taip labai intensyviai reklamuojamus greituosius pusryčius?

Deja, žmonių, kurie žavisi greitaisiais pusryčiais, laukia keletas netikėtumų.

Košės, žinoma, pačios yra vertingos, jei nevalgysime jų nesuvokiamais kiekiais. Košėse yra vertingų mikroelementų, vitaminų ir mineralų, neskaitant sudėtingųjų angliavandenių, kurie taip pat yra labai svarbūs. Na, apie vitaminus, reiktų teigti su atsarga, tačiau viskas priklauso nuo paruošimo būdo, tad, teisybės dėlei, palikime teiginį, kad košėse vitaminų yra.

Greitųjų pusryčių bėda yra, kad grieto paruošimo kruopos jau yra perdirbtos pramoniniu būdu. Tokios košės iš perdirbtų kruopų nėra tokios vertingos kaip išvirtos iš natūralaus grūdo. Patariam – vengti greito paruošimo košių. Dėmesio, košių didžiausia vertė ir yra jų virškinimas. Mūsų žarnynui labai patinka tas košes virškinti. Kuo mažiau apdorota, grubesnė - tuo smagiau. Jei košė - tai tik tyrė, nėra kuo pasidžiaugti. Vadinasi, vertės mažai.

Beje, virdami paprastą košę, galėsite patys nuspręsti kiek reikia virti, nepaversdami savo patiekalo snarglėta substancija ir išsaugodami košėje kuo daugiau vitaminų.

Įvairiausi “rutuliukai”, “žvaigždutės” ne tik labai toli nuo subalansuotos, bet tiek pat toli ir nuo vaikų mitybos. Visi jie blogi dėl to, kad nereikalauja kramtymo, o virškinimas juk ir prasideda visų  pirma nuo burnos. Be tinkamo maisto sukramtymo mūsų virškinimo traktas pradės rimtai kentėti.

Greitieji pusryčiai – tai visų pirma greitieji angliavandeniai. Jei pažvelgsime į “rutuliukų” sudėtį, pamatysime ten cukrų, miltus, krakmolą, daugybę įvarių skonio stipriklių, aromatinių medžiagų, emulsiklių. Iš esmės, tai – paprastieji, greitai įsisavinami angliavandeniai, aukštas glikemijos indeksas, didelis glikeminis krūvis, atitinkamai, padidėjęs insulino kiekis, deja, neduoda nieko gero.

Visi šie ingredientai pertrinami į miltelius, po to presuojami ir jiems suteikiama reikiama forma. Ši technologija vadinama ekstruzija – sumalti, sutrinti, supresuoti. Sutikit, tokį gamybos būdą sunku pavadinti vertingu, ypač, įvertinant, kad “suklijuojanti” medžiaga yra dažniausiai aukšto kaloringumo (pavyzdžiui, kukurūzų sirupas).

Net jei “rutuliukus” užpilate pienu (nors esu pieno gėrimo priešininkas), vis viena gaunamo baltymo augančiam organizmui nepakaks. O jei naudosime vandenį ar sultis – tai baltymo nebus iš viso.

Miuslis irgi – labiau desertas, o ne pagrindinis maistas. Miuslyje taip pat daug angliavandenių, aukštas glikemijos indeksas ir apkrova kasai. O pigesniuose variantuose rasime net ne džiovintus cukruje mirkytus vaisių gabalėlius, o kažkokius neaiškias imitacijas iš želatino.

Yra dar vienas nemolonus niuansas: “greituosius pusryčius” pradėjo vaikams duoti kaip konditerinį malonumą. Vaikai žiūri televizorių ir mašinaliai gromuluoja tą niekalą. Tai labai liūdna istorija, reflekso formavimas: žmogus nesąmoningai vartoja didžiulius kiekius kalorijų ir pasamonėje užsifiksuoja bei sujungiami du malonumai: valgyti saldžiai ir žiūrėti įdomų filmą.

Galiausiai užsisuka ydingas ratas, iš kurio pastaruoju metu bando ištrūkti du milijardai pavojingai nutukusių žmonių!

Nori daugiau sužinoti apie subalansuotus pusryčius ir mitybą – junkis prie mano edukacinio projekto. Gausi daugybę įdomių, vertingų vebinarų. Taip pat - nemokamą konsultaciją.  Kuri beje, gali būti vienintelė ir pati vertingiausia!

Daugiau info čia:

Itin populiarus ir daug puikių atsiliepimų sulaukiantis webinarų projektas: "Sveikatos pokalbiai"